,,Pro menotyrininko objektyvą. Pauliaus Galaunės fotografijos“

Lietuvos kultūros istorijoje Pauliaus Galaunės pavardė pirmiausiai siejama su Lietuvos menotyros, muziejininkystės, dailėtyros, grafikos, ekslibriso istorija. Dažnas jį žino buvus aistringu kolekcininku, sukaupusiu vertingas lituanistinės grafikos, ekslibrisų, bibliofilinę kolekcijas. Ir tik labai mažai kam žinomas faktas, kad P. Galaunė turėjo ir dar vieną mėgstamą kūrybinės veiklos sritį – fotografavimą. Tarp gausių A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje saugomų Adelės, Pauliaus ir Kazimieros Galaunių šeimos rinkinių ir kolekcijų, neabejotinai svarbią vietą užima fototeka, kurią sudaro virš 2000 eksponatų. Didelė fototekos dalis – nuotraukos, pasakojančios apie Galaunių šeimos, jų aplinkos žmonių gyvenimą, veiklas ir pomėgius nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Per šimto šio rinkinio fotografijų autorius yra pats Paulius Galaunė ir arti pusės šimto fototekoje saugomų nesignuotų nuotraukų autorystę taip pat būtų galima priskirti jam.

,,Buvo tokia istorija” – yra pasakojęs profesorius. – „Peterburge 1904-1905 metais vienas pažįstamas mano gimimo dienos proga užfundijo aparatą 9 x 12 su dumplėmis ir stikliniais negatyvais, leisdamas pačiam pasirinkti modelį. Parduotuvėje parodė kaip juo naudotis, nustatyti išlaikymą, diafragmą, davė instrukciją, štai ir visa mano fotografijos mokykla. Toliau verskis kaip nori”. Savarankiškai išmokęs fotografuoti, P. Galaunė, kaip rodo išlikusių vaizdų kiekis, siužetai, kokybė, labiau buvo fotografas mėgėjas, kurio nenuoseklų kūrybinį palikimą šioje srityje sudaro neformalios asmeninės nuotraukos – dažniausiai grupiniai Galaunių šeimos, artimų bičiulių, kiek mažiau – pavieniai portretai, sakralinės, etnografinės, nykstančios senosios Kauno architektūros objektų, jų interjerų fiksacijos. Kaip pats pripažino, aistringu fotografu netapęs dar ir dėl laiko stokos, įtemptų ir įvairiapusių veiklų, darbų, tiesioginių pareigų. Tačiau jaunystėje viską mėgo daryti pats: „o kaip įdomu būdavo stebėti, kada popierį mirkai, o po kiek laiko, žiūrėk, ir išlenda koks vaizdelis. Negatyvus gerai užfiksuodavau ir dar geriau stengiausi išplauti”. Šį faktą neabejotinai patvirtina ir saugomų foto dokumentų kokybė, o ankstyviausios P. Galaunės darytos fotografijos skaičiuoja jau antrąjį šimtmetį. Tai P. Galaunės tėvų – Pageležių (Ukmergės raj.) kalvio Konstantino Galaunės ir kaimo audėjos Emilijos Kutkauskaitės-Galaunienės portretinės nuotraukos, darytos dar 1907 m. Per rinkinyje saugomas P. Galaunės fotografijas skleidžiasi kai kurie jo paties, šeimos narių biografijos epizodai, sociokultūrinis kontekstas, interesai. P. Galaunės fotoobjektyvas išsamiau architektūriškai ištyrinėjo Dainavos kraštą, ypač sakralinės architektūros objektus Kremenicos (Gardino apskr.), Liškiavos, Nemajūnų, Jiezno bažnyčias – vietas, kuriose kunigavo vyriausias brolis Jonas Galaunė (1876–1946) ir su kuriuo jį siejo artimi dvasiniai ryšiai bei globa visą gyvenimą. Fotografijų kompozicinis išpildymas nekelia abejonių autorių turėjus skvarbų menotyrininko žvilgsnį, matymą, o keletą šios srities nuotraukų galima charakterizuoti kaip turinčias meninės fotografijos bruožų. Viename interviu P. Galaunė minėjo daugiausia fotografavęs architektūros, liaudies meno objektus savo menotyrinės, muziejinės veiklos tikslais, tačiau nemaža dalis šių nuotraukų išsisklaidė po įvairiausius muziejus, o tos, kurios saugomos A. ir P. Galaunių namų-muziejaus fototekoje laikytinos svarbia ikonografine medžiaga kai kurių sakralinių objektų architektūros, dailės istorijos tyrimams.

Nemažą P. Galaunės foto palikimo dalį sudaro šeimos, bičiulių grupiniai ir pavieniai portretai, per kuriuos skleidžiasi artimiausių šeimos narių giminystės, bendrystės saitai, tik retai – buitis, kasdienybė. Šiose neformaliose asmeninėse fiksacijose, gana charakteringose XX a. pr. Lietuvos fotografijai, kiek stinga techninio išpildymo, nors, vėlgi, kompozicine prasme dažnai yra puikios. „Nors aparatai anais laikais buvo brangūs, su įvairiom gudrybėm, bet jomis, praktiškai, nesinaudojau, viską nustatydamas iš akies” – yra minėjęs pats. P. Galaunė.

Fotografijos sritis P. Galaunei buvo patraukli, kaip pats pripažino, ir dėl paties prietaiso, skirto atvaizdui gauti: „fotoaparatus labai mėgau, turėjau įvairiausių, juos handliavodavau, kol įsigijau Leicą. Ši, beje, gelbėjo šeimą okupacijos metais, - „ją teko pravalgyti”, dalijosi prisiminimais profesorius.

Apibendrinant, reikia pasakyti, kad P. Galaunės foto palikimas, saugomas A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje nėra labai gausus ar ypatingai vertingas meninės fotografijos atžvilgiu. Tai greičiau charakteringas neformalių asmeninių fotografijų rinkinys, kuris yra neabejotinai reikšmingas ikonografinis šaltinis tyrinėjant Lietuvos tarpukario socialinę, kultūros, architektūros istoriją.

Paroda A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veikia 2022 12 07 - 2023 01 03

Parodos lankymas su muziejaus lankytojo bilietu.

Fotografijoje: Kultūros paminklų apsaugos kursai. Dubaklonio kaimas, Varėnos rajonas. Su fotoaparatu - Paulius Galaunė. 1937