Jono Juodzevičiaus (1947-2020) paroda. Nepriklausomas potėpis

Kad ir aktyviai kurdamas, Jonas Juodzevičius paskutiniuosius du dešimtmečius retai eksponavo savo darbus. Viešumoje investavęs save į pedagoginę veiklą – ir labai mėgtas studentų –, savo paties meninę veiklą paprastai buvo apibojęs privatumo erdvėmis: paveikslus dažniausiai rodė Šančių dirbtuvių kaimynams dailininkams ar užsukantiems kolegoms menininkams. Susikaupęs keleto šimtų drobių fondas prašyte prašosi atveriamas plačiajam meno mylėtojų laukui.

///

Sausio 12 d. (ketvirtadienį) 18:00 kviečiame į Jono Juodzevičiaus (1947–2020) parodos atidarymą. 

Paroda veiks: 2023 01 12 - 02 12.

Parodos kuratorė: Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

///

Menininko gyvenimo ir kūrybos aprašymas:

Jonas Juodzevičius gimė 1947 m. sausio 14 d. Paežerėlių kaime (Šakių apskr.), mirė 2020 m. birželio 5 d. Kaune (palaidotas Liudvinave). 1971 m. baigė LTSR valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), kur įgijo dailininko tapytojo ir pedagogo specialybę. 1977 m. tobulinosi I. J. Repino vardo tapybos, skulptūros ir architektūros institute Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Rusija). Visą gyvenimą dalinosi savo žiniomis su mokiniais ir studentais: pradėjęs dėstytojo kelią Valstybiniame dailės institute, tapybos katedroje (1972–1978), tęsė jį Marijampolės (tuometinio Kapsuko) vaikų dailės mokykloje (1979–1986). Persikėlęs į Kauną, nuo 1995 m. dėstė VDA Kauno fakultete, gavo docento pedagoginį laipsnį. Parodose dalyvavo nuo 1973 m.. Surengė dešimt personalinių parodų: Vilniuje (1975), Marijampolėje (1979, 1998), Kaune (1997, 1998), Švalenberge ir Hamburge (Vokietija, 1991, 1993), Klaipėdoje (1999), Jurbarke (2004). Dalyvavo keliose dešimtyse grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 1976 m. tapo Vilniaus jaunųjų dailininkų parodos laureatu. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1983 m. Dailininko kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, keletas municipalinių Lietuvos muziejų, privatūs kolekcininkai.
Kūrybinio kelio pradžioje kūrė peizažus, portretus, figūrines kompozicijas, tačiau jau XX a. 9-ajame dešimtmetyje palinko į abstrakcijas ir vėliau tapė beveik išimtinai šiame žanre. Abstrakčiąją tapytojo kūrybos dalį valdė ekspresyvus polėkis – drąsūs, stambūs potėpiai, ryškios ir grynos spalvos, fragmentuotos kompozicijos, dekoratyvoka plastika. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai eksperimentavo fotografijos meno lauke.

Tekstą parengė: Violeta Krištopaitytė-Jocienė.