Julija Pociūtė „Apstulbusi akis prarado amą“

Menininkė Julija Pociūtė, pasitelkdama reflektuojančius paviršius, tyrinėja laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto ir jo atspindžio santykį. Domisi asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikomis, o atspindžiui savo kūryboje priskiria laikiškumo matmenį, slypintį plonytėje gijoje, jungiančioje reflektuojantį paviršių ir tai, kas anapus jo. Dėka fizikinių savybių ir simbolinės atspindžio įkrovos autorė aktyvuoja individualią suvokėjo atmintį, ir manipuliuodama jo žvilgsniu, sukelia perviršinį realybės patyrimą. Jos kūryba išsiskleidžia tarsi fragmentiškos atminties ir patirčių sekos, kurių procesualume juntamas nykimo naratyvas, svarstomas žiūrovo patiriamas būties laikinumas. Naujausioje parodoje autorė kuria sutirštintą daugiasluoksnę tikrovę. Pasitelkdama ne tik atspindžių ir šviesos, bet ir kanoninio garsų komponavimo sintezę, pristato šviečiančius bei skulptūrinius objektus ir video kūrinį, kurie daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį patyrimą. Tarp tyrimo objektų atsiradęs tonalinės vibracijos naratyvas autorės įsisikverbimo į jo (ne)materialumą dėka, tampa ne tik audialinio, bet vizualaus registro medija, pasižyminčia organiška ir visą ekspozicinę erdvę apimančia derme. Vaizdus paversdama skaitmenizuotos tikrovės reprodukcija, menininkė konstruoja iliuzinę atmintį, kuri jos kūryboje veikia kaip laikmena garsų ir vaizdų blyksniais pripildytoms vis-praeinančios dabarties patirtims (ne)fiksuoti.... Evelina Januškaitė * Vokalinis kanonas, „Apstulbusi akis prarado amą“, R. Mažulis, 1985 m.