KONTR-ARGUMENTAS V
"Meno parkas" su džiaugiasi galėdamas pakviesti Jus į naujosios kartos tapytojų parodą KONTR-ARGUMENTAS V. Atidarymas įvyks: liepos 15 d. (penktadienį) 18 val.
Parodos dalyviai: Jonas Meškauskas, Agata Orlovska, Mantas Valentukonis, Šarūnas Baltrukonis, Rasa Deveikytė, Emilis Šeputis, Adelė Urbanavičiūtė, P1ge3on, Ieva Jaruckytė, Liudas Matijošius, Aurelija Bulaukaitė.
Kuratoriai: Vita Opolskytė-Brazdžiūnienė ir Kazimieras Brazdžiūnas.
Projekto menotyrininkė Emilija Vanagaitė.
„Judu tik tiek, kiek dreba grindys nuo kitų žmonių judėjimo. Stoviu tarp jų tik todėl, nes išėjus būtų šalta. Įmetu save į šias situacijas ir visad galvoju, kad nebesielgsiu taip su savimi, bet inercija – ji atšliaužia lėtai. Ne man vienai. O ir lėtasis inercijos atšliaužimas – tik pavogtas dainos pavadinimas. Kontr-argumento parodose nesu buvusi. Apie jas žinojau iš nuotraukų, tekstų, atpažinau iš veidų ir pavardžių. Daug teko kalbėti, tikrai daugiau, nei matyti. Visad rodėsi, jog siekis – atsvara tam, kas atgyventa, platforma jauniesiems, kurią ir stato jie patys. Kvestionuoti mediją, meno lauką, atkreipti dėmesį į individualumą. Iliuzija? Mus visus pasiekia daugiau ar mažiau tas pats informacijos, vaizdų, garsų srautas – anksčiau ar vėliau mes susitiksim. Bandau atsekti intencijas per tekstus, neutriruoti – vėlyvų pokalbių sodrumas ir tik jų liudijimas apie kontr-argumentą liko vieninteliu šaltiniu, vargu ar teisingu, tačiau gyvu ir retai kada formaliu. Atseku. Kontr-argumento balsui labiausiai rūpi „komunikavimas“, „unikalumas“, „bendravimas“, „prieštaravimas“ ir „sutikimas“. Unikalūs ir kalbantys, galbūt sutariantys, galbūt besiriejantys, bet svarbiausia, jog nepasyvūs – kažkas tokio, ar ne? Reikia pasižiūrėti, kaip patys menininkai artikuliuoja savo kūrybą. Suvestinė – 9 lapai, 2653 žodžiai. Šiems menininkams imponuoja „realybė“ (23), „patirtis“ (18), „asmeninis“ (16), „santykiai“ (14), „žmogus“ (11), „kultūra“ (10), „kūryba/kūrybiškumas” (24), „kapitalizmas“ (5), „žaidimas“ (6), „kasdieniškumas“ (7), „natūra“ (8), buitis (6), „materialumas“ (7). (Žinote, net nedrįsčiau paimti savo tekstų ir sudėti į naudojamą programą. Šioje vietoje, jei skaitėte atidžiai, jau pradeda aiškėti iš cinizmo kylantis grožis. Šiuolaikinio žmogaus modus vivendi.) Taigi šie išrinktieji iš esmės nagrinėja tą patį, skirtumas atsiranda techniniuose, formaliuose sprendimuose, o čia galimai ir slypi atsakymas, galbūt kartais ir keista konkurencija, gal neskaičiusi tekstų net nesuvokčiau, kad temos, kurias liečia tapytojai, – tos pačios. Kad ir kokia rodytųsi fragmentuota ir sunkiai artikuliuojama šiandieninio žmogaus kasdienybė, identitetas ir visa kita – visgi tai sulimpa į vieną masę, iš kurios tik žodžių kombinacijomis ar pasirinktu raktu, savęs pozicionavimu sukuriamas skirtumas. Esmė ta pati. Bandydama sukurti kontrargumentą kontr-argumentui atsisuku į save kaip skaitytoją ir matau, jog nepavyko. Apėjau ratą, atsimušiau į sieną, sutikau save pačią. Mano kūnas ir toliau juda tik todėl, kad šalia juda kiti kūnai“.
Emilija Vanagaitė
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga