“Lidó Rico. Ištremti Rojai/Paraisos Expatriados. Švenčiausioji

Lido Rico (Yecla, Murcia, 1968) yra vienas žinomiausių menininkų Ispanijoje.(https://www.lidorico.net/biography ).  Jis naudoja materiją kaip kalbą, kaip refleksijos priemonę skulptūrinėse instaliacijose. Tam jis pritaiko savo kūną – išskirdama veidą, kaip kūrybos formą. Tokiu būdu L. Rico kuria kūno, erdvės ir tarp jų kylančių prigimčių sampratas. Pagrindinė tema – žmogus. L. Rico neslepia, kad šiuolaikiniam žmogui reikia maištauti ir tai atskleidžia savo darbuose. 

Jei patyrinėtume Lido Rico profesinę karjerą, sustoję prie kiekvienos parodos, galetumeme pastebeti, kad šis menininkas iš tiesų yra istorijas žadinančių vaizdų kūrėjas. Visi jo darbai kalba su mumis, perduoda pojūčius.(https://www.lidorico.net/about/ ).

“Gyvename baimės ir netikrumo kupinoje dabartyje, todėl turime maitintis viltimi ir užtikrintumu. Menas negali gyventi nugara į kontekstą, kuriame jis gimė, nes jo pareiga padėti pašalinti nežinomybę ir pridėti naujų perspektyvų, užpildančių mus tikėjimu, žiniomis ir optimizmu.” 

Šiandien labiau nei bet kada mums reikia vaizdų, kurie gydytų, skatintų ir palaikytų dialogą su sinergiškiausia ir dvasingiausia mūsų dalimi. 

Kartais šis menininkas meta mums iššūkį, pasakojant apie gyvenimą, nepatogų, neįmanomą gyvenimą, kartais net panašu į mūsų gyvenimą. Daugelyje jo darbų ryškiai užfiksuota kančia, užsimenama apie paslėptas emocijas, jausmų įvairovę ir sudėtingumą.

Nuo pat pradžios jis siekdavo kurti kūrinius, kuriuos galetu suprasti visi: nesvarbu, ar jus gyvenate Europoje, ar Amerikoje, ar Azijoje, visų  interesai iš tikrųjų sutampa, todėl menininko darbai betarpiškai pasiekia žmones, juos galima suvokti kiekvienos šalies kampelyje. 

Tas apibendrinimas jo kūryboje reprezentuojamas kaukoliu serijoje, kuriomis jis prisideda prie naujojo kolektyvinės vaizduotės jų perskaitymo ir suvokimo. Jo kūrinyje „Švenčiausioji/Santísima“ daugybė kaukolių sugrąžina mus į meno istoriją, kurioje tiek daug šventųjų pasirodo su jomis, kaip su atgailos simbolių. Bet dar labiau jos primena  mums baroko vanitas, tuos paveikslus, kuriuose pasirodo gyvenimo malonumai, turto, muzikos, gėlių  laikinumo grožis, ginklų galią ir privilegijos, o taip pat smėlio laikrodis ir kaukole, kaip laiko baigties simbolis. Kai viskas baigsis, mes vel visi būsime vienodi, tapsime kaukolėmis. Viena vizija. Standartizacija, apie kurią mums pasakoja Lidó Rico. Kaukolės, kurios kalba mums apie mūsų pačių baigtinumą, mūsų trapumą.

"Didelė kaukolė, iš kurios išnyra šimtai kitų mažesnių kaukolių-emigrantų, tai metafora, kaip šalis buvo priversta ištremti savąsias, kol išplėš jas iš vidurių. Tačiau iš tos didžiosios kaukolės įvaizdžio tuo paciu kyla viltis, nes plieniniai trosai, kuriuose laikomi mažieji tremtiniai, yra amžinai su ja susiję, net jei aplinkybės paskatins juos palikti savo šalį, visada bus ryšys, kurio niekas negali iškreipti, ir jie yra tokie. Nematomos šaknys, kurios sujungia mus su žeme, kurioje jos gimė”.

Žmogus yra zymiai trapesnis, silpnesnis, nei jis pats galvoja apie save. Esame išmokyti matyti save tobulomis būtybemiss ir tai labai toli nuo tikrovės. Mes gyvename kūne, kuriame viskas “kabo ant plauko”, nuostabiai suklijuota ir išdėstyta, bet priklausome nuo visceralo, emocijų, smūgio į stalą, bėgimo nuo komforto ir net nuo to, kas yra pagrįsta.

Menas yra tam, kad galėtume tobulėti, efektyviai tobulėti ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Tai yra saves pažinimo veidrodis, tačiau daugeliu atvejų nesame atitinkamai išsilavinę ar pasiruošę.

Informacija apie menininką: https://www.lidorico.net 

Projektą remia Mursijos miesto Savivaldybes Kultūros skyrius ir Bodegas Luzón/Ispanija.

Kuratore Ina Mindiuz.