Menas ir pinigai

Paroda „Menas ir pinigai“, skirta lito 100-mečiui paminėti.

Parodoje lankytojų laukia daug netikėtumų: sužinosite, kokie santykiai siejo Juozą Zikarą su prezidentu Antanu Smetona ir Jonu Basanavičiumi, kodėl pirmieji litų banknotai vadinti „mėlynmargiais murzinaisiais“, kodėl paskolos lakštai buvo parduodami „priverstinai“, ką pinigų gamyboje reiškė pantografo išradimas, kokį kelią turėjo nueiti dailininkas, kad jo projektas taptų pinigu.

Menas ir pinigai tarpukariu buvo susiję tiesiogiai: pinigus kūrė patys žinomiausi ir aktyviausi menininkai Adomas Galdikas, Adomas, Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius, o piniguose naudoti simboliai ir alegorijos cirkuliavo ir tapyboje, grafikoje bei skulptūroje. Tad parodos kuratorės siekė surasti sąsajas, kaip tie vaizdai ir įvaizdžiai cirkuliavo tarp meno kūrinių ir pinigų, vertybinių popierių dizaino.

Tačiau paroda ne tik apie tai... Čia litas pristatomas kaip nepriklausomybės ženklas. Prisimename, kaip 2014 m. gruodžio 31 d. su paskutiniais laikrodžio dūžiais palydėjome lietuvišką valiutą litą ir pasitikome eurą. Kiek dar metų mintyse „konvertavome“ eurus į litus? O kiek jau yra žmonių, kurie lito nėra rankose turėję?

Šiandien, kai visai greta grėsmė, naikinanti ne tik žmones, bet ir tautų identiteto simbolius, ši istorinė tema tampa vėl labai aktuali, nes parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti. Parodoje – dviejų Nepriklausomybės laikų litai ir meno kūriniai, kuriuose figūruoja tarpukariu tautinį pasididžiavimą atspindėję, o sovietmečiu lietuvio orumą palaikę įvaizdžiai.

Litas tampa tylaus pasipriešinimo ženklu. Sovietizuotoje Lietuvoje su ypatinga pagarba buvo branginti tarpukario Lietuvos simboliką turintys daiktai. Pavyzdžiui, sidabrinis litas su prezidento A. Smetonos profiliu kaip didžiausia relikvija buvo perduodamas jaunajai kartai ir saugomas slapčiausioje namų vietoje. Slapčiausioje, nes už „buržuazinės“ atributikos laikymą ir platinimą buvo galima lengvai pelnyti kelionę „pas baltas meškas“.

Litas atsiskleidžia kaip nacionalinės tapatybės ženklas. „Svajonių Lietuva“, „Tautą įkvepiantys herojai“, „Žemės maitintojos simboliai“, „Valstybės kūrėjai“ – šios temos susijungia tiek meno kūriniuose, tiek piniguose, o tai rodo, kad polinkis romantizuoti ir idealizuoti buvo itin reikalingas, norint išsaugoti savo nacionalinę tapatybę. Grėbėja, artojas, verpėja ir sėjėjas tapo žemės maitintojos ir gausos simboliais. Istorijos paradoksas tas, kad šie tarpukario oficialiojo stiliaus įvaizdžiai sovietinio totalitarizmo metais tapo laisvės ir mūsų tylaus pasipriešinimo simboliais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir jos piniginį vienetą, didelė tarpukario simbolikos dalis buvo perkelta ir į naujuosius litus. Šiandien apolitiškai atrodantys banknotai ir monetų modeliai su Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos herbais tarpukariu kėlė itin jautrius klausimus, nes buvome išdraskyti, išdalinti, o šie vaizdai palaikė valstybės teritorinio vientisumo idėją. Net peizažai, vaizduojantys pajūrį, buvo suvokiami kaip politinio meno dalis, primenanti okupuotą Klaipėdos kraštą.

Parodos kuratorės: Daina Kamarauskienė, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė
Architektai: Rasa Butiškytė, Saulius Valius
Grafinis dizainas: Juozapas Švelnys, Jonas Vaikšnoras
Partneriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus