MOKSLINĖ TARPDALYKINĖ KONFERENCIJA „MAIRONIS IR KAUNAS“

Šių metų spalio 20 d., ketvirtadienį, Maironio lietuvių literatūros muziejus organizuoja mokslinę tarpdalykinę konferenciją „Maironis ir Kaunas“.

KONFERENCIJOS PROGRAMA:

10.00–10.20 Konferencijos atidarymas.

Maironio eiles skaito aktorius Aleksandras Rubinovas.

Sveikinimo žodis.

Konferenciją moderuoja Agnė Cesiulė (MLLM).

10.20-10.45 Judita Sakalienė (Kauno Maironio universitetinė gimnazija)

„Maironis gimnazijoje: vakar ir šiandien“

Kauno gubernijos gimnazijoje Jonas Mačiulis mokėsi 1873–1883 m. Gimnazisto kelias nebuvo lengvas: sunkiai sekėsi išmokti rusų kalbą, kuria buvo dėstomi visi dalykai, parengiamojoje klasėje teko likti antriems metams. Aukštesniosiose klasėse ėmė bręsti poetas. Literatūra tapo labiausiai gimnazistą dominančia sritimi. Šių dienų gimnazijoje, besididžiuojančioje Maironio vardu, literatūra, humanitarinis ugdymas taip pat yra prioritetinė ugdymo sritis, o poeto gimimo diena – viena didžiausių švenčių.

10.45-11.10 doc. dr. Aurelija Mykolaitytė (VDU)

„Nepriklausomybės metų Maironio laiškai“

Yra išlikę 26 šio laikotarpio Maironio laiškai, tyrinėsiu, kaip juose atsiskleidžia asmuo ir laikas, kokie kultūriniai kontekstai labiausiai išryškėja.

11.10-11.20 pertrauka.

11.20-11.45 dr. Eugenijus Žmuida (LLTI)

„Didysis žanras ir Didysis karas: panoraminis Maironio žvilgsnis“

Maironiui rašant poemą „Mūsų vargai“ (pirma dalis publikuota „Vaivorykštėje“ 1913 m.), Europą ir Lietuvą užgriuvo Didysis karas, nukreipęs poeto mintį į istorinius įvykius, kurie sujaukė kiekvieno lietuvio nusistovėjusį gyvenimą. Kraštą prislėgė karas ir okupacija, tačiau ir viltingas klausimas – kas bus toliau? – žadino lūkestį tikros nepriklausomybės, apie kurią tik nedrąsiai svajota. Tautos reikalams ir istorinei atminčiai įsipareigojęs Maironis tapo karo rašytoju. Poemą jis baigė kartu su karu – 1918 metais politinės Lietuvos laisvės apoteoze. Kiek novatoriška ir kiek tradicinė paskutinioji Maironio poema visų jo poemų kontekste?

11.45-12.10 Regina Mažukėlienė (MLLM)

„Maironio atminimo įamžinimo mįslės“

Pranešimas apie Kristaus skulptūros Maironio sode problematišką autorystę (Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas dokumentas: Marcelės Mačiulytės sutartis su Pranu Baleniūnu) ir apie Maironio įamžinimo problemas sovietmečiu. Legendos apie Gedimino Jokūbonio paminklą  Maironiui. Kodėl nebuvo oficialaus tokios didingos skulptūros atidengimo?

12.10-12.35 dr. Manfredas Žvirgždas (LLTI)

„Maironio viešasis įvaizdis ir jo autoriteto revizija 1920-1923 m. kritikos lauke“

Maironis nepriklausomybę ką tik atkūrusioje valstybėje laikėsi atokiai nuo kasdienių spaudos aktualijų ir stengėsi atlikti reprezentacinę tautos poeto rolę, kurią įsidėmėjo besikurianti įvairių politinių pakraipų spauda – jis sėmė „dividendus“ iš praeityje sukaupto stabilaus socialinio kapitalo, tik retkarčiais pašlifuodamas ankstesnius lyrikos variantus, nemėgo viešų savo kūrybos ar gyvenimo sukakčių minėjimo, pirmenybę teikė spontaniškiems pasirodymams atsitiktinei publikai (pvz., Karo muziejaus Kaune lankytojams). Maironis Švietimo ministerijos išlaikomame Skaitymų žurnale (1920-1923) reiškėsi kaip vis dar aktyvus literatūros lauko veikėjas, savo kūrinių publikacijomis stiprinęs žurnalo prestižą; vis dėlto šiame žurnale jis sulaukdavo ir aštrios modernistų kritikos, ir pripažinimo kaip etaloninis poetas, kurio autoriteto svoris neišvengiamai slėgė visus jo lyrinės tradicijos tęsėjus. Iš atsiliepimų apie „Maironio epochą“ ir „Maironio mokyklą“ galima buvo apibrėžti vertintojų santykį su romantizmu ir modernizmu. Romantiku save vadinęs Maironis modernizmo estetikai artimų kritikų svarstymuose apie aktualiąją literatūrą minėtas kaip žymus praeities herojus, stabilus patriotinės ir išpažintinės lyrikos atskaitos taškas, tačiau kartu ir stagnacijos, anachronizmo, retroaktyvaus klasicizmo simbolis.

12.35-13.00 Konferencijos uždarymas, diskusija.

Laukiame visų!