PARODA „DIDMIESČIŲ SANKRYŽA“
Skiriama Vilniaus 700 metų gimtadieniui ir Birutės Pūkelevičiūtės 100 metų sukakčiai
Jurgis Kunčinas. „Tūla“
Birutė Pūkelevičiūtė. „Aštuoni lapai“
Romanas yra gyvas organizmas. Ypač, kai suaustas iš autentiškų autobiografinių siūlų. Taip literatūros kūrinys tampa ne tik vidinių veikėjų išgyvenimų, bet ir jo realios gyvenamosios vietos žemėlapiu. Vaizduotėje susijungia išgalvotos ir realiai egzistuojančios erdvės, kurios sudaro naujai perkurtos realybės vaizdą, tvyrantį šalia kitų jo versijų. Romane minimi objektai, kraštovaizdis, simboliai padeda atpažinti konkrečius miestus ir jų peizažus.
Literatūros žemėlapių idėja priklauso Franco Moretti, ją atskleidė knygoje „Europos romano atlasas“, kurioje žemėlapiai naudojami kaip literatūros tyrimo priemonė. Vos išgirdus miesto pavadinimą, mintyse iškyla bendras vaizdas. Jį sudaro praeityje suvokti elementai, detalės. Miestų erdvės B. Pūkelevičiūtės ir J. Kunčino romanuose įtaigiai kuria tikroviškumo ir realumo įspūdį, tačiau žymi ne tik išorinius, bet ir vidinius veikėjų namus. Visa tai perteikia konkretūs, realūs Kauno ir Vilniaus gatvių, rajonų, pastatų pavadinimai. Kadangi miestai nuolat kinta, tam tikri elementai grimzta į praeitį, nyksta, literatūros kūriniai lieka ištikimi miesto, jo žmonių istorijos saugotojai.
Bioregionalizmas padeda suprasti, kaip teritorija, išgyventi įvykiai kuria asmeninę rašytojo patirtį, kokie svarbiausi kūrimo aspektai joje išryškėja. Kokia Birutė Pūkelevičiūtė tapo gyvendama, o vėliau išrašydama Kauną, koks yra Jurgio Kunčino Vilnius? Jų romanuose miestai išsaugojo tarpukario ir sovietmečio realijas, kurios, žinoma, turi labai ryškų asmeninį atspalvį, negali būti priimami kaip objektyvūs teiginiai, bet papildo bendrą istorinę mozaiką. Kiekvienas pasakotojas tam tikrą vietą suvokia, papasakoja savaip, todėl tampa ir praėjusio laiko liudininkais, ir savitų, niekieno nepažintų miestų kūrėjais.
Du miestai – vienas dar tik besikuriantis, kylantis iš skurdaus provinciškumo, kitas grimztantis aptrupėjusioje pilkoje sovietmečio pilkumoje – nušvinta skaidrioje rašytojų patirties šviesoje. Kauną medaus ir žibuoklių spalvomis nudažo B. Pūkelevičiūtės vaikystė, šeimos idilė, o Vilnių prijaukina jausminga meilė Tūlai.
Eikite paskui juos ir atraskite tarpukario Kauno Žaliakalnį, Laisvės alėją, Aleksotą ar upės pakrantės pliažą Vilijampolėje; paklaidžiokite po sovietinį Vilniaus Užupį, centrą, miškingus pakraščius...
Parodą rengė parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė ir parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.