Performatyvus tyrimo „Ne laiku ir ne vietoj“ pristatymas
Svečių rezidencijų programos menininkė Eglė Nešukaitytė rezidencijos metu Kauno menininkų namuose dirbo prie solinio darbo „Not The Time, Not The Place“ (darbinis pav., liet. „Ne laiku ir ne vietoj“), kurio pirmosios užuomazgos buvo pristatytos 2022 m. balandį Italijoje. Tuo metu tyrinėjimus pradėjusi nuo mirties baimės, kuri asmeniškai kamuoja jau daugelį metų, menininkė rezidencijos metu toliau tyrinėjo šios temos diskursus, kurie procese (kol kas) atsiskleidė kaip: nematomas gyvenimas, vienišumas, rutina, kūno senėjimas, buvimas ne čia („spacing out“), ilgesys, nematomas džiaugsmas.
Spalio 4 d. 18 val. kviečiame į proceso pristatymą Kauno menininkų namuose, jo metu menininkė pasidalins keletu tyrimo metu atrastų ir išplėtotų elementų.
/iš proceso užrašų/
Jei Vida būtų pagrindinis filmo personažas, mes visi lauktume, kada pagaliau kažkas baisaus nutiks. Nes atrodo, kad toje tyloje, toje nejaučiamų žingsnių tyloje į tualetą, iš tualeto į vonią, iš vonios į virtuvę, iš virtuvės į kambarį, iš kambario į virtuvę, iš vieno 50 kvadratų metro į kitą kažkas turi įvykti. Kažkas grėsmingo. Stebi Vidą vaikštant trajektorijas, garso takelis – turkiškas serialas. Taip kasdien, nėra darbo dienų, nėra išeiginių, nėra dienų išvis.
Tikrai yra naktys. Naktimis vyksta kažkas, ko nepajėgiu pilnai apčiuopti. Mirtis taip priartėja, kad ačiū siaubingam miesto gatvių nemigos triukšmui, kuris šiek tiek užgožia tą šnopavimą.
Glaustosi, vaikšto aplink. Eini miegoti – numiršti šiame gyvenime ir pabundi kitame. O jei miegi taip negiliai kaip aš, tuomet esi nei šiame, nei kitame. Esi tarpe. Tame tarpe stipriai vieniša. Nes fizika čia neegzistuoja. Kūno čia nėra. Yra tik mano galvos sukurti paistalai, pasemti iš matytų žmonių pravažiuojant gatve, iš užfiksuoto žvilgsnio, kur akimis šypsojosi, iš turkiško serialo atgarsių, iš Vidos parnešto kalafioro, kuris ‘bus visiems’, iš super tylaus vaikščiojimo iš tualeto į vonią, iš vonios į virtuvę, iš virtuvės į kambarį, iš kūrinio, kurį vaizduojuosi, kad kuriu.
three hundred five days
without human touch – am I
or am I not here?