Vasaros galerija: Viktorijos Eizentaitės tapybos darbų paroda „Karvių metafiziniai potyriai“
Kauno apskrities viešoji biblioteka ir kavinė „Kultūra“, birželio 29 d. kviečia į Viktorijos Eizentaitės tapybos darbų parodą „Karvių metafiziniai potyriai“.
Kauno apskrities viešosios bibliotekos trečius metus iš eilės organizuojama „Vasaros galerija“ šiais metais vėl leidžiasi kavinėje „Kultūra“! Kūrėjai čia turi platesnę auditoriją, o meno mylėtojai čia pat gali paplepėti su darbų autoriais ir atsigaivinti šaltu gėrimu! Pagrindinė „Vasaros galerijos“ idėja rengti vienos dienos parodas arba renginius, kuriuose menininkai gali pristatyti savo kūrybą.
Viktorija dalijasi: „Kai kiaulės skraidys, tikriausiai dangumi ims sklęsti ir karvės. Pirmojo vaizdinio realizmas akivaizdus, tačiau jame jau matosi šiokios tokios fantasmagorijos žymės. Norint išgryninti idėją, sudedami, perdengiami du karviški subjektai, jų skirtybės taip pašalinamos, o grynoji karvės idėja ima viešpatauti.
Vyksta abstrakcija. Bandant įsigilinti į subjekto esmę pats karvės paviršius mums pasidaro nebe toks konkretus, jis tampa vis labiau efemerišku ir iliuziniu, per jį sunku pasiekti „esmę“. Du tuneliai tiesiai į subjekto esybę išsprendžia šią dilemą taip, kaip jos nepavyktų išspręsti realybės sąlygomis, veikiančiomis, kai kiaulės neskraido.
Idėjos neturi materialių kūnų ir todėl ištrūksta laukan. Grynoji karvės idėja pabėga iš organizmo vidujybės. Pabėgusi ji atranda vyksmo stebėtoją ir stebėtojai įlenda į galvą – siekia parodyti ribotus stebėtojos suvokimo principus.
Idėja ir stebėtoja tampa vieniu, tik nežinia ar šis materijos darinys yra riboto akiračio pusžmogis ar savo pasaulį sąlygojantis dievas. Tam, kad būtų buvęs įmanomas vyksmo stebėjimas, protas, kuris stebi turėjo turėti jau iš kažin kur atkeliavusią ir į smegenis įsitaisiusią galimo karviškumo idėją. Be šios idėjos vyksmo stebėjimas neįmanomas, nes karviškumas suteikia veiksmo apibrėžtį, už kurio šis negali išeiti, tai lyg stebėjimui skirtas mechanizmas per kurį patiriamas pasaulis. Mechanizmo totali jėga, kuri sutalpina kiekvieną idėją į siaurus rėmus mums pasirodo visu savo šlykštumu, tai yra savo neišvengiamybe. Jeigu visas patyrimas yra apribotas mūsų pačių, tai ar pasaulio ribos plačios kiek akis užmato ar siauros kiek akis nemato? Jei stebėtoja(s) nustato savo pasaulio ribas ar ji(s) pasaulio pusžmogis-šiukšlė ar visgi dievas?“.
