Videogramos: Purvas ir duomenys. Technoekologijos

Oras Antarktyje, Vakarų Javos kraštovaizdis, Amazonės miškai ar Bisau Gvinėjos medvilnės laukai – tai ne vien gamtinės sistemos. Šios vietos yra ne tik įgalinamos technologijų – joms daro įtaką ir mūsų technologinis ar mokslinis žvilgsnis. Informacija ir technologijų istorija įrašyta į skirtingus kraštovaizdžius ir jų eksploatavimo ar naudojimo praktikas. Menininkės Hannos Husberg filmas – tai dalis jos vykdomo ilgamečio meninio tyrimo apie orą kaip politišką įsivaizduojamybę bei debesų materialumą. Riar Rizaldi filmas žvelgia į kalnus kaip į komunikacijos geotechnologiją; o Barbara Marcel kritiškai reflektuoja apie įprastinį žvilgsnį į Amazonės miškus iš paukščio skrydžio. Filmai taip pat žvelgia į žmogiškųjų subjektų ryšį su šiomis technogamtinėmis sistemomis; apie galią ir pasipriešinimą, o galiausiai kelia klausimą, kas yra technologija apskritai? Kuratorė Viktorija Šiaulytė Hanna Husberg Plačiame oro vandenyne, 15’, 2016 Filmo Plačiame oro vandenyne veiksmas vyksta regione, kurio gamtosa ištekliai eksploatuojami nuo XVII a. pradžios – tai Arktinis salynas ir anksčiau buvusi negyvenama Svalbardo sala. Filme stebimi atmosferoje vykstantys medžiagų mainai, ypatingą dėmesį skiriant debesų materialumui ir jų transformacijoms – fizinėms, biologinėms, cheminėms, skaitmeninėms ar kitokioms. Hanna Husberg (g. 1981 Suomijoje) yra Stokholme gyvenanti menininkė. Paryžiaus Nacionalinės dailės mokyklos (ENSBA) absolventė (2007 m.), šiuo metu studijuoja praktinėje doktorantūroje Vienos dailės akademijoje. Pasitelkdama videomeną ir instaliacijas savo projektuose, ji nagrinėja, kaip žmogus įsivaizduoja, suvokia ir kuria sąsajas su aplinka klimato kaitos laikais. Riar Rizaldi Telūrinė drama, 26’, 2020 1923 m. gegužės 5-oji. Nyderlandų Rytų Indijos vyriausybė švenčia naujos radijo stoties atidarymą Vakarų Javoje. Stoties pavadinimas – Radio Malabar. 2020-ųjų kovo mėnesį Indonezijos valdžia nusprendžia atkurti radijo stotį kaip istorinę vietą ir turistų traukos tašką. Telūrinė drama vaizduoja tai, kas galėtų būti nutikę tarp šių dviejų istorinių momentų: nagrinėja gyvybiškai svarbų kalnų vaidmenį istorijoje; tiria kolonijinius griuvėsius kaip geoinžinerinės technologijos įrankius; vietos protėvių nematomą galią ir įtaką. Pasakojimas remiasi užmirštu garsaus pseudoantropologo daktaro Munarwano tekstu. Telūrinė drama suproblemina dekolonizacijos sąvoką ir geocentrinės technologijos bei komunikacijos istoriškumo klausimus. Riar Rizaldi (g. 1971 m. Indonezijoje) yra Honkonge gyvenantis menininkas ir nepriklausomas tyrėjas. Jį labiausiai domina kapitalo ir technologijų, išteklių gavybos ir teorinės fantastikos santykis. Savo darbuose kvestionuoja tokias sąvokas kaip įvaizdžio politika, materialumas, medijų archeologija ir nenumatyti technologijų padariniai. Barbara Marcel Atviras miškas, 25’, 2017 Atviras miškas sukurtas per rezidenciją Adolpho Ducke’o rezervate, Nacionaliniame Amazonijos tyrimų institute (INPA), viename svarbiausių Brazilijos Amazonijos mokslinių tyrimų centrų. Barbaros Marcel filmas leidžiasi į kelionę nuo Sacharos dykumos iki Amazonijos miškų; nuo šiltnamio efekto padarinių iki Europos ekspansijos „Naujojo pasaulio“ tropikuose ištakų; nuo prekybos kaučiuku iki Brega popmuzikos, aidinčios mokesčių rojuje Manause. Šio darbo kompoziciją sudaro pačios menininkės sukurti ir archyviniai Amazonijos regiono vaizdai, priverčiantys susimąstyti apie miško kaip prekės istoriją, jo išnaudojimą žmogaus sukurtomis technologijomis bei jo kaip gamtos išteklio svarbą. Barbara Marcel (g. 1985 m. Brazilijoje) – menininkė ir režisierė, besidominti kultūriniais gamtos aspektais ir sudėtingu kolonizacijos vaizdų palikimu. Šiuo metu B. Marcel yra doktorantė Veimaro Bauhaus universitete kaip Heinricho Böllio fondo mokslo darbuotoja. Disertacijoje ji tyrinėja filmą-esė kaip dekolonizuoto ir ekologiško mąstymo vaizdais istoriografinį įrankį ir sutelkia dėmesį į botanikos istorijos ryšius tarp Vokietijos ir Pietų Amerikos. Šalia mokslinio darbo B. Marcel dažnai bendradarbiauja su kitais menininkais, tyrėjais ir aktyvistais audiovizualiniuose projektuose, instaliacijose, paskaitose, publikacijose ir dirbtuvėse, kurių tema – ekologiniai ryšiai ir mąstymo bei veiklos procesai aplinkosaugos krizės ir didėjančios socialinės nelygybės laikais. Filipa César Kvantinė kreolų, 40’, 2020 Pradžioje buvo audeklas ir jo apdirbimo būdų perdavimas, mirtingumo prakeiksmas – šie nuostabūs audėjo Zé Interpretadoro žodžiai užbaigia filmą Kvantinė kreolų. Kadangi tekstilės staklėms sukurtos perfokortos padarė esminę įtaką kompiuterio išradimo procesui, binarinis kodas yra artimesnis senoviniam audimo procesui nei rašymui. Kvantinė kreolų yra eksperimentinis dokumentinis filmas apie kolektyvinį bandymą suvokti kreolizacijos procesą, nagrinėjantis jį įgalinančias istorines, ontologines ir kultūrines jėgas. Pasitelkiant kvanto, kaip mažiausio fizinio vieneto bet kokioje sąveikoje, alegoriją, filme naudojamos įvairios vaizdinės formos, subversyviam audimo potencialui – kreolų kodui – perteikti. Pietų Afrikos kreolai įausdavo užkoduotas socialinio ir politinio pasipriešinimo žinutes į tekstilės gaminius, priešpriešindami jas kolonistų kalboms ir technologijoms. Kai naujuoju kolonizacijos veidu tampa skaitmeninis vaizdas, sugrįžtantis prie terra nullius idėjos ultraliberalios laisvos prekybos zonos Bissagos salose forma, jis pratęsia prievartą, prasidėjusią prieš kelis šimtmečius, kai tuometėse Gvinėjos upių ir Žaliojo Kyšulio teritorijose buvo įkurti vergų prekybos taškai. Filipa César (g. 1975 Portugalijoje) yra menininkė ir režisierė, besidominti politine judančio vaizdo potekste, todėl jos darbuose išsitrina ribos tarp fikcijos, dokumentinio ir eksperimentinio kino. Ji gyvena ir dirba Berlyne. Nuo 2011-ųjų menininkė tiria vaizdiniją, susijusią su Bisau Gvinėjos išlaisvinimo judėjimu ir jo pažintinį potencialą, išvystė šį tyrimą į besitęsiantį kolektyvinį projektą Luta ca caba inda (kova dar nesibaigė). Jos bendras darbas kartu su režisieriumi Louis Hendersonu Saulės akmuo (2018) rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. Nemokamas seansas EN Film programme Data and Dirt. Technoecologies The air in the Arctic, the landscape of West Java, the rainforest of the Amazon or the cotton fields of Guinea –– these are not just natural systems. These places are not only technology-enabled, but are also influenced by our technological or scientific gaze. The history of information and technology is inscribed in different landscapes and the practices of their exploitation or care. The film by the artist Hanna Husberg is part of her artistic research into air as a political imaginary and the materiality of clouds. Riar Rizaldi’s film looks at the mountains as a means of communication and geotechnology used by both Dutch colonists and locals; and Barbara Marcel reflects on a conventional look at the Amazon forests from a bird’s eye view. The films take a closer look at the relationship human subjects have with these techno-natural systems and reflect upon their power and resistance, while questioning what is technology in general and whether it can be separated from nature at all. Curated by Viktorija Šiaulytė Hanna Husberg In the Vast Ocean of Air, 15’, 2016 In the Vast Ocean of Air is set in a region that has been subject to the exploitation of natural resources since the early 1600’s –– the Arctic archipelago and former no-man’s land of Svalbard. Paying particular attention to the materiality of clouds and to the transmissions and transformations they perform, be they physical, biological, chemical, digital or otherwise, the film reflects upon some of the material exchanges taking place in the atmosphere. Hanna Husberg (b.1981, Finland) is a Stockholm-based artist. She graduated from ENSBA, Paris in 2007, and is currently a PhD in Practice candidate at the Academy of Fine Arts Vienna. Through a practice of video and installation projects she investigates how humans imagine, perceive and relate to the environment in times of anthropogenic climate change. Riar Rizaldi Tellurian Drama, 27’, 2020 May 5th, 1923. The Dutch East Indies government celebrated the opening of a new radio station in West Java. It was called Radio Malabar. In March 2020, the local Indonesian government plans to reactivate the station as a historical site and tourist attraction. Tellurian Drama imagines what would have happened in between: the vital role of mountains in history; colonial ruins as an apparatus for geoengineering technology; and the invisible power of indigenous ancestry. With a narration based on the nearly forgotten text written by a prominent pseudo-anthropologist Drs. Munarwan, Tellurian Drama problematises the notion of decolonisation, geocentric technology and the historicity of communication. Riar Rizaldi (b. 1971, Indonesia) works as an artist and amateur researcher in Hong Kong. His main focus is on the relationship between capital and technology, extractivism and theoretical fiction. Through his works, he questions the notion of image politics, materiality, media archaeology and the unanticipated consequences of technologies. Barbara Marcel The Open Forest, 24’, 2017 The Open Forest resulted from an artistic residency in the Adolpho Ducke Reserve of the National Research Institute of Amazonia (INPA), one of the most important places for the scientific research of the Brazilian Amazon. Marcel’s film traces a journey from the Sahara to the Amazon; from greenhouse effects to the origins of the expansion of Europe in the tropics of the ‘New World’; from the rubber trade to Brega pop music in the streets of the tax haven of Manaus. The video work is a composition of found and produced images of the Amazon region, which reflects on the history of the forest as a commodity as well as its exploitation by human technologies and its significance as a natural resource. Barbara Marcel (1985, Brazil) is an artist and filmmaker interested in the cultural roots of nature and the troubled heritage of colonial imagery. Marcel is currently a PhD candidate at the Bauhaus-Universität Weimar. Her Ph.D. project investigates the essay film as a historiographical tool for decolonial ecological thinking with and through images, focusing on issues related to the history of botany between Germany and Latin America. Parallel to her individual research, she often collaborates with other artists, researchers and activists on projects resulting in visual and sound pieces, installations, lectures, publications and participatory workshops about ecological relations and processes of thinking and practicing in times of environmental crisis and increasing social inequalities. Filipa César Quantum Creole, 40’, 2020 ‘In the beginning was the weave, and the transmission of its workings, a curse of mortality’ — so ends Quantum Creole with the fabulous words of the Papel weaver, Zé Interpretador. While the Punch-card technology, designed for the textile loom, was fundamental for the development of the computer, the binary code is closer to the ancient act of weaving than to that of writing. Quantum Creole is an experimental documentary film of collective research into creolization, addressing its historical, ontological and cultural forces. Referring to the minimum physical entity in any interaction — quantum — the film utilizes different imaging forms to read the subversive potential of weaving as Creole code. West African Creole people wove coded messages of social and political resistance into textiles, countering the colonists’ languages and technologies. As the new face of colonisation manifests itself as a digital image, upgrading terra nullius in the form of an ultra-liberal free trade zone in the Bissagos Islands, it also marks the continuation of the violence that erupted several centuries ago with the creation of slave-trading posts in the place then known as the Rivers of Guinea and Cape Verde. Filipa César, born in 1975 in Porto, Portugal, is an artist and filmmaker interested in the fictional aspects of the documentary and the politics and poetics inherent to moving image. Since 2011, César has been looking into the imaginaries of Guinea-Bissau’s Liberation Movement and its cognitive potencies, developing that research into the ongoing collective project Luta ca caba inda (en. The struggle is not over yet). Her work is widely shown in solo and group exhibitions, biennials and festivals. Her joint work with Louis Henderson, Sunstone (2018) has been previously shown at the Kaunas International Film Festival. Free entrance